5 MELAI APIE PASIAUKOJIMĄ MOTINYSTĖJE

Kai tapau mama, ilgai nešiojausi savyje tą jausmą, kad "gera mama" turi PAMIRŠTI SAVE. Kad mano poreikiai palauks. Kad "besąlyginė meilė" yra pasiaukojimas iki išsekimo...

Ir taip - IŠSEKAU...

Nes aš tikėjau šiais penkiais melais apie pasiaukojimą motinystėje:

Melas Nr. 1:

Pasiaukojimas yra meilė.

TIESA:

Tikroji meilė maitina ir duodančiąją, ir gaunančiąją pusę.

Aukojimasis, kuris tave išsekina ir ištuština, moko vaiką, kad meilė turi skaudinti.

Tai ne meilė – tai žaizda, perduodama atsidavimo vardu.

Melas Nr. 2:

Gera mama visada savo poreikius stato į paskutinę vietą.

TIESA:

Kai nuolat savo poreikius nustumi į paskutinę vietą, galiausiai pati tarsi pranyksti.

Tavo vaikai išmoksta, kad motinystė reiškia savęs išsižadėjimą.

Ir vieną dieną tavo dukra gali imti elgtis taip pat, o sūnus pradėti to tikėtis iš kitų.

Melas Nr. 3:

Tavo svajonės ir pomėgiai gali palaukti.

TIESA:

Kai palaidoji savo svajones po kitų poreikiais, pamažu prarandi ryšį su savo gyvybine jėga.

Tavo vaikams reikia ne vien rūpesčio – jiems reikia matyti tavo gyvybingumą, gyvenimo džiaugsmą ir užsidegimą, kad ir jie galėtų išmokti mėgautis gyvenimu.

MELAS Nr. 4:

Rūpintis savimi pačia yra savanaudiška.

TIESA:

Savo poreikių nepaisymas nemoko vaikų meilės. Jis sukelia kaltę ir priklausomybę nuo kito.

Kai maitini savo sielą, rodai vaikams sveikos savivertės pavyzdį.

Tavo ribos, tavo poilsis, tavo džiaugsmas – tai tampa pavyzdžiu jiems!

MELAS Nr. 5:

Tu vertinga ir gera mama, tik kai atiduodi visą savei.

TIESA:

Tu nesi čia tam, kad užsitarnautum meilę, juolab - visiškai išsekdama.

Tavo vertė slypi ne indų plovime, ne kasdieniuose vaikų vežiojimuose į mokyklą ir būrelius, ir tikrai ne tavo kankinystėje.

Ji slypi tavo buvime, tavo gyvybingume – gebėjime dalytis iš pilnatvės, o ne iš išsekimo.

Patyriau savo “kailiu” - šie melai nėra nekalti. Jie verčia moteris jaustis menkomis, išsekusiomis ir tylėti. Jie moko dukras išsižadėti savęs. Jie moko sūnus tikėtis save paaukojančių moterų. Taip ciklas sukasi iš kartos į kartą.

Aš nežinojau po šiais melais slypinčios tiesos. Tad kuo labiau stengiausi jais vadovautis ir būti „gera“, tuo labiau jaučiau, kaip iš lėto pradingstu. Kaip manyje geso gyvybingumas. Kaip vaikai matė mamą, kuri moka duoti, bet nebemoka būti gyva, kuri dėl to tampa pikta, atitolusia, irzlia ir tiesiog... NELAIMINGA. Tą periodą iki šiol prisiminus krūtinę užgula pilkas glitus gniutulas.

Kol stovėdama ant prapulties ribos, šiaip ne taip supratau, kad taip neturi būti. Pradėjau lankyti terapiją ir pagaliau atradau šias TIESAS: Aš galiu giliai mylėti savo vaikus, rūpintis jais ir vis tiek pasirinkti save. Aš galiu duoti nesusinaikindama. Aš galiu būti pakankamai mama netapdama kankine.

Kartu atėjo suvokimas – mano vaikams reikia manęs tikros. Ne išsekusios, ne kankinės, o gyvos, svajojančios, mylinčios save, nes juk kitaip aš negaliu ne tik, kad dalintis tikra meile iš GAUSOS, bet ir jie nemokės būti laimingi, matydami mane tokią nelaimingą!

Dabar renkuosi pilnatvę. RENKUOSI SAVE – kad mano vaikai taip pat to išmoktų.

O kaip tu? Ar ir tebegyveni toje "pasiaukojančios mamos" rolėje ir baigi uždusti? Ne iš meilės, o iš beviltiškumo?

Jei nori vėl pradėti kvėpuoti ir vietoj pasiaukojimo pradėti gyventi gyvenimą kupiną abipusio dalinimosi džiaugsmo, kviečiu pas mane į konsultacijas. Mokysimės to viena iš kitos ir keliausime LAIMĖS MOTINYSTĖJE keliu kartu!

Su Meile, Leela Edita