50 GĖDOS ATSPALVIŲ: KAI NEPAVYKSTA IŠ KARTO

Užsimaniau pajudinti GĖDOS temą, nes tiek daug jos pastebiu savyje, tiek daug jos atsineša mano klientai ir nešiojasi aplinkiniai žmonės. Ne šeip sau, o dėl to, kad gėda nuo seniausių laikų yra labai galingas žmonių valdymo įrankis, ji ypač dažnai naudojama vaikams (ir ne tik) "auklėti". Net pavyzdžių nepateikinėsiu, manau, jūs man jų galėtumėte visą tomą prirašyti, prisimindami savo šeimoje, darželyje, mokykloje, galimai net ir darbe naudojamus "auklėjimo per gėdinimą perliukus" .

Mano manymu, gėda - bjauriausias įmanomas jausmas, turintis, ko gero, net daugiau nei 50 atspalvių ir pasireiškimo formų. Negana to, ji dar yra ir slapukė - ne visada lengva ją atpažinti, o ir pati gėda verčia slėptis mus. Visom prasmėm.

Žodžiu...

Šiandien papasakosiu apie vieną savo akistatą su gėda, ir kaip tai pakeitė mano gyvenimą, kai pagaliau ta akistata įvyko.

Aš nuo labai senai, nuo paauglystės kaip minimum, pamenu, kad jei darant fizinius pratimus, mane kas nors pakoreguodavo, kad ten, tarkim, reikia ranką vienaip ar kitaip laikyti, ar pasukti koją į kurią nors pusę, man viduje sukildavo kažkoks keistas jausmų marmalas, kurių nesuprasdavau, bet kažkas tarp erzulio, graudulio ir noro cypti bei inkšti. O jei dar paliesdavo, tam, kad pataisytų tą ranką ar koją, man fiziškai pasidarydavo silpna ir norėdavosi verkti. Keistas reiškinys, sakyčiau. Keista reakcija.

Dėl to aš labai vengdavau bet kokios artimos sportui veiklos, ypač,kur reikia kažką daryti tiksliai ir metodiškai.

Su nemažai terapeutų apie tai kalbėjau, bet nelabai kas turėjo idėjų, kas čia gali būti (net buvau pradėjus galvoti, kad gal esu patyrusi prievartos, tik nepamenu, bet kitų būdingų tam požymių nebuvo, tad šią prielaidą atmečiau).

Galų gale prieš porą metų nuėjau mokytis savigynos, su tikslu patyrinėti savo santykį su agresija ir pabandyti "perlaužti" tą jausmų marmalą, apie kurį pasakojau.

Ir įsivaizduokite mano nuostabą, kai namie bedarydama pratimus suklydau, ir mane vėl užplūdo tas marmalas ir kūno silpnumas, bet kartu su juo atėjo suvokimas, kad man yra GĖDA!!! Gėda klysti, gėda teisingai nepadaryti iš karto, gėda kvailai atrodyti darant fizinius pratimus... Iki tiek gėda, kad norisi verkti, inkšti, darosi silpna! Vau.

Man tai buvo "lifečeindžeris"! Aš nusprendžiau GANA! Tiek metų nesuvokiau, kaip gėda mane stabdė nuo įvairiausių fainų fizinių veiklų, tad dabar, kai ištraukiau ją į paviršių, eisiu ir darysiu kas man įdomu, net jei nepavyks iš 50 karto, net jei kvailai atrodysiu (įdomu kam - greičiausiai tik savo vidiniam kritikui), bet nebenumesiu veiklos vien dėl to, kad man gėda, jog nepavyksta iš karto.

Kas man dar padeda - aš garsiai kalbu apie tai, su žmonėmis su kuriais lankau šokius, savigynos užsiėmimus, pasisakau treneriams, pasijuokiam iš to kartu, ir gaunu palaikymo bei nuraminimo, kad juk "viskas ok! ir neturi pavykti iš karto!". Ir kartu gaunu dar gilesnę žinutę nuo jų ir nuo savo pačios tikrosios esybės: "tu mylima, verta ir branginama, net jei niekada kažko neišmoksi"

Ir gėda, ištraukta į paviršių, traukiasi, o aš dabar darau daug daugiau visko, kas mane traukia.

Su Meile, Leela Edita

P. S.: kada vėl papasakosiu apie kitas gėdos apraiškas, kurias jau irgi pavyko atsekti ir apraminti