MEILĖ SAU IR EGOIZMAS - KUO SKIRIASI?

Esmė tame, kad tikrasis rūpestis savimi ir TIKROJI MEILĖ SAU visada atneša daugiau šilumos ir pasauliui aplink mus. Nes negalime būti pilni ir laimingi vieni – mes esame santykio būtybės.

Geštalt psichoterapijos požiūriu, žmogus yra holistinė visuma – kūnas, emocijos, mintys ir dvasinis matmuo – nuolat sąveikaujantys tarpusavyje. Ir dar daugiau: mes esame santykyje su savo aplinka, todėl mūsų gerovė neatsiejama nuo to, kaip elgiamės su kitais, su gamta, su visu kontekstu, kuriame gyvename. Jei esame negeranoriški aplinkai, mes negalime jaustis iš tikrųjų laimingi – nes pažeidžiame tą ryšį, iš kurio patys semiamės gyvybės.

Taigi, pats esminis skirtumas tarp meilės sau ir egoizmo yra toks - mylėdami save jaučiamės laimingi, būdami egoistiškais - ne.

Nes Meilė sau reiškia - aš irgi svarbi/us, neeliminuojant mūsų harmoningo ryšio su aplinka, o Egoizmas reiškia - tik aš svarbi/us, vadinasi nusispjauti ant kitų.

Kai mylime save, mes jokiu būdu nesiliaujame rūpintis ir kitais, tiesiog nepamirštame ir gerbiame ir savo poreikius bei norus.

Žmogaus smegenys yra sutvertos bendrystei – socialiniai ryšiai mums būtini kaip oras. Kai esame ryšyje, rūpinamės ne tik savimi, bet ir kitais, tada išsiskiria oksitocinas (artumo hormonas), serotoninas (pasitenkinimo ir prasmės hormonas), dopaminas (motyvacijos ir malonumo hormonas) bei net endorfinai (natūralūs „geros savijautos“ vaistai).

Egoistiški veiksmai trumpam gali suteikti malonumo, bet jie nekuria ryšio. O ryšys – tai pagrindinis laimės šaltinis. Be jo smegenys aktyvuoja streso režimą, o ne džiaugsmo hormonus. Tokiu būdu egoizmas mus izoliuoja nuo kitų, smegenys patiria stresą, aktyvuojasi vienišumo, baimės ir grėsmės reakcijos, o laimės hormonai beveik nesigamina.

Tad mylėkime save bei kitus, nes egoizmas - kelias į vienišumą, baimę ir skausmą.

Su Meile, Leela Edita