Mano kelias
Esu Leela Edita – Geštalt psichoterapijos konsultantė, filosofuojanti ir tuo pačiu žaisminga savo gyvenimo kūrėja. Lydžiu žmones jų savęs pažinimo, gijimo, augimo bei išsipildymo kelyje.
Mano kelias į psichoterapiją prasidėjo iš asmeninio vidinio skausmo ir alkio – noro suprasti, kodėl mes, net turėdami „viską“, viduje jaučiame sumaištį, nerimą, tuštumą ir gniuždančią vienatvę. Kodėl mylime, bet negalime priimti meilės ir jos išreikšti. Kodėl taip dažnai tampame savo pačių negailestingiausiais teisėjais bei aršiausiais kritikais.
Jau nuo paauglystės domiuosi žmogaus psichologija, o kryptingai ir nuosekliai į ją gilintis pradėjau prieš daugiau nei penkiolika metų – gimus pirmajam vaikui. Tada suvokiau, kad mano turimas šeimos modelis neatliepia to, kokia mama noriu būti savo vaikams. Mano pačios neišgydytos traumos ir skausmingi išgyvenimai ėmė stipriai reikštis kartu su augančia atsakomybe už sūnų bei dukrą bei nebeleido man nuoširdžiai džiaugtis šeimynine laime.
Įžengusi į psichoterapijos kelią, ne tik sustiprinau save, bet ir sugebėjau atsitiesti po daugybės gyvenimo išbandymų – gyvenimo disfunkcinėje, chaotiškoje tėvų šeimoje, artimųjų ligų, netektčių ir savižudybių, mano pačios šeimos iširimo, namų keitimo, darbo praradimo, balansavimo ant alkoholizmo ribos.
Psichoterapija visiškai transformavo mano gyvenimą ir išmokė mane, kad gijimas prasideda ne nuo „sutaisymo“, o nuo leidimo būti savimi – net tada, kai tai reiškia būti paradoksu: jautria ir stipria, mylinčia ir pykstančia, pavargusia ir gyva, išmintinga ir kvailiojančia... tiesiog žmogiška bei absoliučiai tobulai netobula.
Šiandien būnu taip, kaip kadaise atrodė neįmanoma, ir tebūnie skambėsiu kaip "pagyrų puodas", tačiau aš jau išmokau garsiai pasidžiaugti ir būti dėkinga už tai, ką turiu. Tad džiaugiuosi, kad gyvenu pasiturinčiai, dirbdama be galo mėgiamą darbą, turinti didžiulį nuostabių žmonių socialinį ratą, turiu krūvą meilybinių naminių gyvūnų, esu mama kiek "kreizi", bet nerealiai fainų dviejų paauglių mane nuolat palaiko mylimas vyras, su kuriuo, keista ar nekeista, beveik kasdien pykstamės dėl smulkmenų, ir kartu - nepaliaujamai džiaugiamės vienas kitu bei vieningai einame per didžiausius išbandymus. Šiuo metu gyvenime vis daugiau vietos užleidžiu mėgavimuisi ir kūrybai, o tai reiškiasi ir mano darbe. Laisvalaikiu keliauju bei būtinai kurortauju kur nors prie mėlynos šiltos jūros, labai daug socializuojuosi, šoku, tapau, kuriu ir viešai skaitau savo poeziją, užsiimu kovos menais, gelbėju varnas ir šarkas, o mano namai pilni mielo šurmulio, džiaugsmo ir gyvybės.
Už visa tai esu dėkinga Dievui, Visatai , savo seneliams ir tėvams bei visiems mokytojams, draugams bei artimiesiems, ir, žinoma - savo terapeutams bei... sau pačiai. Ir dabar visą savo gyvenimišką ir profesinę patirtį su džiaugsmu perteikiu savo klientams, jausdama ypatingą dėkingumą jiems, kad manimi pasitiki, leidžia būti liudininke jų gyvenimo pokyčio stebukluose ir skatina mane nuolatos mokytis, augti ir vis iš naujos perspektyvos pažvelgti į mūsų keistą, paradoksų ir stebuklų kupiną pasaulį.
"Manęs dažnai klausia - ar esu tokia atvira ir empatiška todėl, kad dirbu psichoterapinį darbą. Aš kas kart juokiuosi - tiesa tokia, kad dėl to ir pasirinkau psichoterapijos kelią, nes esu atvira, jautri ir empatiška..."
Su Meile, Leela Edita