VIDINIS PAAUGLYS _ KAS JIS IR KUR GYVENA
Leela Edita Skopič
3 min read
Apie vidinį vaiką šiandien kalbame jau gana daug. Vis daugiau dėmesio skiriame vaikystės patirtims, nepatenkintiems vaiko poreikiams ir tam, kaip ankstyvasis ryšys su artimiausiais žmonėmis veikia mūsų suaugusiųjų gyvenimą.
Tačiau gerokai mažiau kalbame apie vidinį paauglį. O juk paauglystė – ne mažiau svarbus raidos etapas, paliekantis ryškų pėdsaką mūsų tapatybėje, savivertėje, santykyje su kūnu, seksualumu, autoritetais, artumu, priklausymu ir asmenine laisve.
Būtent paauglystėje ypač intensyviai ieškome atsakymų:
Kas aš esu?
Ar esu pakankamas?
Kur mano vieta?
Kam priklausau?
Ar galiu būti savimi ir vis tiek išlikti mylimas?
Kiek galiu spręsti pats?
„Vidinis paauglys“ nėra diagnozė ar oficiali neuromokslų sąvoka. Tai terapinė metafora, padedanti apibūdinti paauglystėje susiformavusias patirtis, įsitikinimus ir emocinio reagavimo modelius, kurie išlieka aktyvūs mums suaugus.
Kartais mūsų vidinis paauglys pasirodo kaip stiprus jautrumas kritikai, nepakantumas kontrolei, baimė būti atstumtam, noras priešintis, maištauti arba, priešingai, prisitaikyti ir neišsiskirti. Dabartinė situacija gali paliesti seną patirtį, todėl į ją sureaguojame stipriau, negu paaiškintų vien tai, kas vyksta dabar.
Tačiau vidinis paauglys nėra vien mūsų sužeidimai. Jame taip pat slypi smalsumas, kūrybiškumas, gyvybingumas, drąsa eksperimentuoti, jautrumas neteisybei ir noras gyventi autentiškai.
Jo emocinį pagrindą galime sieti su limbine sistema ir joje esančiais migdoliniais kūnais, padedančiais įvertinti emocinę patirties reikšmę, atpažinti galimą pavojų ir pasirengti reaguoti. Tačiau mūsų paauglystės patirtys nėra saugomos vienoje smegenų vietoje – jos įsitvirtina platesniuose atminties, emocijų ir santykių patirties tinkluose.
Pažinti savo vidinį paauglį verta ne tam, kad jį nutildytume ar išaugtume dar kartą. Verta išgirsti, kas jame buvo sužeista, ir kartu susigrąžinti tai, kas tebėra gyva bei vertinga.
O kai geriau pažįstame savo vidinį paauglį, mums lengviau suprasti ir tą tikrą paauglį, kuris šiandien auga šalia mūsų.
Sužeistas vidinis paauglys
Patyčios, atstūmimas, kūno gėdinimas, vienatvė, nuolatinė kritika, spaudimas pritapti ar šeimoje negirdėti jausmai galėjo sužeisti mūsų vidinį paauglį. Tuomet susiformavusios išvados neretai veikia ir suaugus:
„Turiu įtikti, kad mane priimtų.“
„Negaliu parodyti silpnumo.“
„Mano poreikiai per dideli.“
„Jei mane kritikuoja, vadinasi, esu neverta.“
„Geriau atstumsiu pirma, nei vėl būsiu atstumta.“
Sužeistas vidinis paauglys nėra „sugedusi“ mūsų dalis. Tai dalis, kuri kadaise bandė apsaugoti mus tais būdais, kuriuos tuomet turėjo: maištu, užsisklendimu, prisitaikymu, perfekcionizmu, ironija ar abejingumo kauke.
Šiandien ji gali prabilti, kai pasijuntame neįvertintos, kritikuojamos, ignoruojamos ar kontroliuojamos. O auginant paauglį ji ypač lengvai suaktyvėja: vaiko atsitraukimą galime išgyventi kaip atstūmimą, prieštaravimą – kaip nepagarbą, o jo savarankiškumą – kaip savo reikalingumo praradimą.
Darbas su saviverte prasideda ne nuo bandymo save įtikinti, kad „esu nuostabi“. Jis prasideda nuo gebėjimo atpažinti, kas manyje dabar reaguoja.
Sustok ir paklausk savęs:
– Kas šioje situacijoje mane taip stipriai palietė?
– Kokią seną išvadą apie save vėl išgirdau?
– Ko anuomet man reikėjo, bet negavau?
– Kaip šiandien galiu tuo pasirūpinti kaip suaugusi?
Integruoti sužeistą vidinį paauglį nereiškia leisti jam vadovauti. Tai reiškia išgirsti jo skausmą, neprarandant suaugusiosios gebėjimo rinktis. Kai nebereikia nuolat gintis nuo praeities, atsiranda daugiau laisvės kurti santykį su savimi – ir daugiau erdvės išgirsti savo paauglį tokį, koks jis yra.
Natūralus vidinis paauglys
Ne viskas, ką atsinešėme iš paauglystės, yra žaizda. Joje liko ir gyva, smalsi, aistringa mūsų dalis – natūralus vidinis paauglys.
Tai ta mūsų dalis, kuri nori tyrinėti, kurti, bandyti, abejoti tuo, kas pateikiama kaip vienintelė tiesa, ir ieškoti savojo atsakymo į klausimą: „O kaip noriu gyventi aš?“
Paauglystėje bunda ne tik savarankiškumas, bet ir seksualumas – smalsumas savo kūnui, trauka, troškimas, malonumas, noras patikti ir būti geidžiamai. Natūralus vidinis paauglys saugo šią kūnišką gyvybę: gebėjimą stipriai jausti, aistringai norėti, susižavėti ir visa savimi įsitraukti į tai, kas svarbu.
Suaugusiosios gyvenime šią dalį dažnai nutildome. Tampame atsakingos, patikimos, prisitaikiusios, mokame atlikti pareigas, tačiau galime prarasti spontaniškumą, žaismingumą, ryšį su kūnu, seksualinį gyvumą ir drąsą keisti tai, kas seniai nebeveikia.
Natūralus vidinis paauglys primena, kad savivertė nėra vien gebėjimas priimti savo trūkumus. Ji taip pat yra leidimas sau norėti, būti matomai, turėti nuomonę, užimti vietą, jausti malonumą ir rinktis tai, kas iš tiesų svarbu.
Integruoti šią dalį nereiškia impulsyviai tenkinti kiekvieną norą ar pamiršti ribas. Paaugliška energija suteikia impulsą, aistrą ir gyvybę, o suaugusioji dalis – kryptį, sąmoningumą, atsakomybę ir gebėjimą rinktis.
Kartais verta savęs paklausti:
– Kas šiandien mane iš tikrųjų jaudina ir žadina?
– Kur savo norus vis dar laikau nepatogiais ar neleistinais?
– Kiek leidžiu sau jausti malonumą ir būti kūne?
– Ką seniai trokštu išbandyti, bet vis atidedu?
– Kiek mano gyvenime yra ne tik pareigų, bet ir aistros?
Priėmusios natūralų vidinį paauglį nebūtinai tampame garsesnės ar maištingesnės. Dažnai tiesiog tampame gyvesnės, kūrybiškesnės, aistringesnės ir sąžiningesnės sau.
O kartu galime ramiau priimti ir savo vaikų bręstantį kūniškumą, jausmus, smalsumą bei norą ieškoti savojo kelio – išlaikydamos suaugusiojo ribas ir atsakomybę.
Su Meile, Leela Edita